Šis smulkus „šviesiaplaukis” tai rudagalvis kiras, kuris pavasarį ir vasadrą dažosi juodai, bet jau į rugpjūčio pabaigą dauguma juodų plunksnų byra – tik retkarčiais, prie ausies lieka tamsesnė dėmė. Kai jaunasis kiras išskleidžia savo sparnus, ant jų galima pastebėti unikalų raštą. Kirui patinka ryški raudona spalva, tokios yra jo kojos bei snapas. Kiro balsas - toli gražu ne saldieji čiulbėjimai.
Kirų šeimos – ištikimos upėmis keliaujančių turistų palydovės. Alkanas kiras žaibiškai pagauna jam mestą duonos gabaliuką, demonstruodamas aukštąjį skraidymo pilotažą. Rudagalvis kiras minta vabzdžiais, sumedžiotais skrendant arba nusileidus prie kranto.
Rudagalviams kirams besiporuojant, galime stebėti jų įdomius ritualus. Patinas ir patelė stovi vienas priešais kitą, su pusiau išskleistais sparnais ir ir išskleistomis uodegomis, deda vienas kitam snapą ant krūtinės ir staiga jį pakelia, vėl nusilenkia, linguoja galva ir vaidina ataką. Tie, kurie labai pyksta, labai myli?
Rudagalvis kiras dažnai minta žmonių maisto atliekomis ir nebegyvais gyvūnais, tokiu būdų valydamas paplūdimius ir vandenis. Dėl to rudagalvio kiro slapyvardis – „Valytojas”.